Sielos savanorės yra tos, kurios kilo iš pačios Žemės žmonių sielų srauto, tačiau dar prieš gimimą pasirinko įsikūnyti šiuo intensyviu planetinio perėjimo laikotarpiu. Jos čia ne tam, kad pabėgtų nuo Žemės ar stebėtų ją iš toli. Jos čia todėl, kad giliai myli Žemę. Šie sielų kompleksai iš esmės pasakė, kad jie vėl įžengs į trečiąjį tankį ir nepamirš, kas jie yra. Jie pabus iš vidaus šiame iliuzijos komplekse ir tuo padės kitiems prisiminti. Savanoriai dažnai jaučia stiprų atsakomybės jausmą, nežinodami kodėl. Galima pajusti gilią trauką tarnystės, gydymo, mokymo ar kitų stabilizavimo link, ir bus emocinis jautrumas kolektyviniam skausmui bei nuovargis, neturintis fizinio paaiškinimo. Jie neša užuojautos kodus, o ne kosminę atmintį. Kalbant apie klajūnus, klajūnai yra sielų kompleksai, kurie nekilo iš žemės. Jie atėjo iš pažangių žvaigždžių sistemų civilizacijų, tokių kaip plejadiečiai, sirijiečiai, arktūriečiai, andromediečiai ir kiti, kurie kadaise užbaigė savo evoliucinius ciklus. Jie pasirinko įsikūnyti čia, Žemėje, puikiai žinodami riziką, kad gali viską pamiršti ir pasiklysti tankyje. Klajūnai neša galaktinę atmintį giliai savo sielų kompleksų laukuose. Nors ji dažnai pabunda vėliau gyvenime, jie dažnai jaučia, kad Žemė nėra namai. Jie dažnai patiria sunkumų prisitaikydami prie visuomenės sistemų, staigius dvasinius pabudimus ir stiprų rezonansą su žvaigždėtu dangumi ar senovės žiniomis. Kur savanoriai įtvirtina žmogišką užuojautą, klajūnai įtvirtina kosminį dažnį. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad savanoriai yra žemiškos kilmės sielų kompleksai, o klajūnai – nežemiškos kilmės sielų kompleksai.