Vertikalioji ir horizontalioji dimensijos atspindi visą žmogaus sąmonės aspektą, nes žmonių proto/kūno/dvasios kompleksai turi galimybę savo laisva valia susijungti su tiesioginiu gilesnio savęs pajautimo supratimu.
Horizontaliosios dimensijos, kaip ir vertikaliosios dimensijos, supratimą galima paaiškinti supaprastinta versija taip, kad pirmasis horizontaliosios dimensijos supratimas reiškia įprastą sąmonės būseną, kurioje proto/kūno/dvasios kompleksai daugiausia turi juos užvaldžiusių minčių formų, prisiminimų ir kitokių garso kompleksų, kurie gali būti susiję su praeitimi ar ateitimi ir retai su dabarties akimirkos suvokimu.
Šioje dimensijoje Žemės planetų esybės paprastai būna įsitraukusios į išorinės iliuzijos kompleksą ir tapatinasi bei prisiriša prie minčių formų, emocijų ir savo asmeninių praeities istorijų. Tai pagrindinė dimensija, kurioje gyvena 99.5% Žemės planetos esybių.
Tai dimensija, kurioje nėra ryšio su Vieno Begalinio Kūrėjo begaliniu protu. Todėl horizontalioji dimensija yra egzistencijos rūšis, kuri Žemės planetoje tapo įprasta.
Vertikalioji dimensija, kita vertus, atspindi gilesnį sąmoningos evoliucijos lygį, kuris pasiekiamas, kai esybės tampa pajėgios visiškai būti akimirkoje. Prieiga prie vertikaliosios dimensijos apima nuolatinės mąstymo sistemos peržengimą ir dabarties akimirkos suvokimą.
Tai leidžia susijungti su begaliniu protu, taip pat susijungti su Vieno Begalinio Kūrėjo buvimu. Tai tiesiogiai leidžia atsirasti vertikaliosios dimensijos ryšiui. Be to, šioje proto/kūno/dvasios komplekso erdvės-laiko dimensijoje įprasti proto komplekso modeliai ir įprastas tapatinimasis su minčių formomis, taip pat mąstymas apie praeities ar ateities erdvėlaikį panaikinami, ir tai sukelia pajautimą, kad esi įsišaknijęs būties savimonės buvime.
Tai proto/kūno/dvasios komplekso dimensija, esanti anapus dalių, kurioje nėra tapatinimosi su amžiumi, asmenybe ir išorinės iliuzijos komplekso aplinkybėmis, ir yra tiesiog būties egzistavimas.